Albertas Mazeliauskas - 1953 m. lapkričio 7 d. gimė Krasnojarske, Rusijoje (tremtyje). Ne tik Kauno „Granito“ legenda, o ir Lietuvos rankinio legenda bei ilgametis rankinio treneris.
1969-1980 m. Kauno „Žalgiris“, vėliau „Granitas“ komandų ir Lietuvos rinktinės žaidėjas.
1969 m. ir 1979 m. Lietuvos čempionas.
1972 m., 1974 m. ir 1978 m. Lietuvos televizijos taurės laimėtojas.
1972-1976 m. SSRS jaunių ir jaunimo, suaugusiųjų rinktinės narys.
1975 m. SSRS čempionas, Maskvos MAI sudėtyje. SSRS sporto meistras.
1976 m. SSRS profsąjungų čempionas, šalies vicečempionas MAI komandos sudėtyje.
1979 m. SSRS čempionato bronzos medalio laimėtojas, Kauno „Granitas“ sudėtyje.
1980-1985 m. ir 2003-2004 m. Lietuvos kūno kultūros instituto (LKKI) rankinio ir futbolo katedros dėstytojas.
1981-1985 m. moterų komandos „Atletas“ treneris.
1985-2009 m. Kauno „Granitas“ treneris. LOSC rankinio treneris.
1999 m. SELL žaidynių varžybų nugalėtojų – KKA studentų rinktinės treneris.
1999-2003 m. Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės vyr. treneris.
2000-2001 m. Lietuvos studentų čempionų – KKA rinktinės treneris.
2004 m. išrinktas į simbolinį XX a. Lietuvos vyrų rankinio žvaigždžių septynetą.
Nuo 2009 m. iki dabar, Kauno sporto mokyklos „Gaja“ rankinio treneris.
Kaip ir kodėl pradėjote savo kelią rankinio sporte?
Rankinis sužavėjo nes atitiko mano charakterį. Tai kietas, vyriškas žaidimas, kuris man labai patiko ir tiko. Jau penkerių metų su draugais Sibire žaisdavome su kamuoliu, nors ir pradžioje teko stovėti tik vartuose. Jau grįžus iš tremties į Lietuvą ir besimokant Palemono aštuonmetėje mokykloje kūno kultūros mokytoja R. Bučienė pakvietė mane žaisti jaunesnio amžiaus rankinio komandoje. Dar žaidžiant mokykloje varžybų metu mane pastebėjo varžybų teisėjas R. Kleponis (1963 m. SSRS čempionų Kauno „Atletas“ komandos žaidėjas) ir papasakojo A. Skarbaliui, kuris tuo metu buvo Lietuvos kūno kultūros instituto (LKKI) rankinio „specializantas“. Taip ir prasidėjo kelias į sportines aukštumas.
Ar galite pasidalinti savo patirtimi žaidžiant Kauno „Granitas“ komandoje?
Pamenu, 1973 m. treneris V. Kontvainis manęs paklausė: – Albertai, kodėl tokia, niekuo neišsiskirianti komanda iš Zaporožės žaidžia SSRS aukščiausioje lygoje, o mes ne?! Atsakiau: – Jie treniruojasi du kartus dienoje, o mes tik vieną. Nuo to laiko ir mes pradėjome treniruotis du kartus dienoje. Tačiau, daugelis vyresnių žaidėjų nelabai buvo tuo patenkinti. Pradžioje į rytines treniruotes ateidavo tik treneris V. Kontvainis ir aš. Bet, taip tęsėsi neilgai... Tada ir prasidėjo Kauno „Granitas“ rankinio komandos rezultatų gerėjimas ir kelias link aukščiausių laimėjimų.
Ar buvo sunku pereiti nuo žaidėjo vaidmens į trenerio vaidmenį? Kokie iššūkiai ir džiaugsmai lydėjo šį pokytį?
Būdamas 27 metų išgirdau neraminančią gydytojų išvadą, kad turiu nedelsiant baigti sportininko – profesionalo karjerą, nes tai kelia rimtą pavojų mano sveikatai. Todėl teko anksti atsisveikinti su žaidėjo karjera ir pradėti trenerio kelią. Pasikeitimas buvo nesunkus nes jau sportuodamas žinojau, kad būsiu treneris. Labiausiai norėjau būti jaunimo komandų treneriu, bet savo karjeros kelyje treniravau ir jaunimo, ir vyrų nacionalines rinktines, ir netgi moterų rankinio komandą. Šiuo metu tenka treniruoti ir pačius jauniausius rankininkus. Dar žaisdamas SSRS nacionalinėje rinktinėje konspektavau ir užsirašinėjau vyriausiojo trenerio Maksimovo treniruočių vedimo procesą, nes jau žinojau, kad po sportininko karjeros būsiu treneriu.
Kokias svarbiausias pamokas išmokote iš savo trenerių ir kaip pavyko perduoti šias žinias savo auklėtiniams?
Mane treniravo keli treneriai. Pirmasis – A. Skarbalius, vėliau R. Kleponis ir A. Kerulis. Ilgiausiai treniravo „Granitas“ komandos treneris V. Kontvainis. Viena iš svarbiausių trenerių pamokų buvo pirmosiose jaunučių finalinėse varžybose, Skaudvilėje, kuriose užėmėme III vietą. Buvau labai patenkintas ir laimingas – juk III vietą Lietuvoje! Tačiau, kitą dieną, komandos susirinkimo metu, treneris A. Skarbalius „davė mums pylos“ – kodėl mes ne pirmi!? Mes privalome būti pirmi, pasakė treneris. Tada pamaniau, – o iš tikrųjų, kodėl mes ne pirmi? Nuo to laiko, varžybose, kurios vyko Lietuvoje, antra vieta būdavo pralaimėjimas. Dar pamenu trenerio V. Kontvainio treniruotes. Jos buvo sunkios, bet įdomios. Jis gebėdavo „išspausti maksimumą“ atrodo jau iš visiškai pavargusių žaidėjų. Dar ir dabar dažnai naudoju jo taikytus pratimus treniruotėse.
Kokie prisiminimai Jus užvaldo iš „Granito“ pergalingų laikų? Kokios pergalės atmintyje išlieka labiau, kaip žaidėjo ar trenerio?
Norisi prisiminti „Granitas“ pergalingų laikų pradžią. Viskas prasidėjo nuo 1974 m., kada į komandą susirinko jauni, motyvuoti, ambicingi ir žinantys ko siekti žaidėjai. Komandą treniravo V. Kontvainis, o nuo 1976 m. prisidėjo ir treneris R. Pasvenskas. Tuo metu, „Granitas“ žaidė SSRS pirmoje lygoje. 1976 m. komanda iškovojo teisę žaisti SSRS aukščiausioje lygoje ir jau 1979 m. iškovojo III vietą. Taigi, čia ir buvo dedami pagrindai dar svaresnėms pergalėms šalies ir tarptautinėse varžybose ateityje. 1987 m. šeši šios komandos žaidėjai tapo EHF taurės laimėtojais. Pergalės atmintyje visada išlieka vienodai – ir kaip žaidėjo, ir kaip trenerio. Tik rungtynių metu žaidėjui žaisti daug lengviau, nei treneriui vadovauti rungtynėms.
Kaip Jums sekėsi treniruoti Lietuvos jaunių ir jaunimo rankinio rinktines bei komandas?
Treniruoti Lietuvos jaunių ir jaunimo rankinio rinktines bei komandas sekėsi puikiai. Dauguma jaunų rankininkų visais laikais buvo stipriai motyvuoti ir kėlė sau aukščiausius tikslus: patekti į Lietuvos rankinio rinktinę ir ankstesniais laikais – į Kauno „Granito“ vyrų rankinio komandą. Malonu, kad ir po daugelio metų, su savo treniruotais žaidėjais palaikome draugiškus ryšius ir profesinius santykius.
Kokie buvo Jūsų didžiausi iššūkiai ir laimėjimai dirbant su Lietuvos olimpinio centro rankinio komandomis?
Dirbant Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) sunkiausiai būdavo įkalbėti miestų ir rajonų trenerius bei jų auklėtinių tėvus, kad jie leistų 15 – mečius jaunuolius į LOSC Kaune. Pokalbio telefonu nepakakdavo, tekdavo važiuoti pas žaidėjų tėvus gyvam pokalbiui. Tačiau galima pasidžiaugti LOSC laimėjimais:
1995 m. – Lietuvos pirmos lygos, vyrų rankinio čempionate iškovota III vieta.
1996 m. – Lietuvos pirmos lygos, vyrų rankinio čempionate iškovota II vieta
1997 m. – Lietuvos pirmos lygos, vyrų rankinio čempionate iškovota I vieta.
2004 m. – Lietuvos pirmos lygos, vyrų rankinio čempionate iškovota I vieta.
Ką manote apie lietuviško rankinio plėtros ateitį ir Jūsų paties indėlį į šį sportą?
Lietuvos rankinio ateitis miglota... O mano paties indėlį į šį sportą (šypsosi)?! Vienu metu, „Granitas“ komanda buvo sukomplektuota vien tik iš LOSC parengtų auklėtinių. Lietuvos rankinio rinktinėje būdavo 80 % LOSC ruoštų auklėtinių. Šiuo metu Lietuvos miestuose ir rajonuose vaikus treniruoja 12 trenerių: buvusių LKKI „Atletas“ moterų komandos žaidėjų, mano auklėtinių. Vyrų rankinio komandas treniruoja 3 LOSC auklėtiniai.
Ko palinkėtumėt dabartinei „Granitas“ komandai?
Linkiu „Granito“ treneriams ir žaidėjams nepasitenkinti vien pergalėmis Lietuvoje, o siekti pergalių ir tarptautinėse varžybose. O pergalės prasideda nuo TVARKOS ir DRAUSMĖS komandoje. Į šias sąvokas įeina viskas: ir pasirengimas treniruotėms, ir darbas treniruotėse, ir atsidavimas, kova rungtynių metu, ir sportinio rėžimo laikymasis. Linkiu sėkmės ir didelio noro siekti aukščiausių rezultatų, ne tik rankinio aikštelėje, bet ir gyvenime.
Albertas Mazeliauskas, Kauno „Granito“ ir Lietuvos rankinio legenda, žaidėjas, ilgametis treneris šiandien švenčia Jubiliejinį – 70-tąjį gimtadienį!
Ateikite lapkričio 12 d. 14 val. į varžybas ir pasveikinkime ir pagerbkime A. Mazeliauską drauge.
