Kauno "Granito" Legendos: Antanas Skarbalius - ilgametis "Granito" treneris padėjęs klubui ir komandai pasiekti aukštumas. Su šiuo treneriu yra siejama ne tik "Granito" klubo plėtra, sėkmė ir pergalės, tačiau ir šlovingiausias laikmetis Lietuvos vyrų rankinio istorijoje.
1981–1994 m. Kauno "Granito" vyrų rankinio komandos treneris yra iškovojęs didžiausius laimėjimus -1987 IHF taurė, 1985 SSRS čempionato sidabras, 1986 bronza. Antanas Skarbalius ilgą laiką buvo ir Lietuvos vyrų rankinio rinktinės vedlys, o dabar, buvęs "Granito" treneris dirba dėstytoju, yra vienas iš labiausiai atsidavusių ir nusipelniusių sporto profesorių Lietuvoje, aktyviai įsitraukęs į Lietuvos Rankinio federacijos veiklą bei rašo su sportu susijusius knygas, mokslinius straipsnius.
A. Skarbalius taip pat yra puikus pašnekovas, drąsiai pasidalino prisiminimais, nupasakojo to meto klubo istoriją bei negailėjo patarimų ir pamokymų.
"Granitą" treniruoti pradėjote 1981, kas padėjo priimti sprendimą persikelti treniruoti "Granito" ir kokio lygio komanda tuo metu "Granitas" buvo?
Pageidavo “Granito” žaidėjai. Sužinojau, jog “Granito” komandos žaidėjai siekė pakeisti trenerius ir pageidavo, kad juos treniruočiau aš. O kodėl jie mane pasirinko – negaliu pasakyti? Gal tai, kad aš, prikalbintas Šiaulių televizorių gamyklos vyr. inžinieriaus pavaduotojo Leono Jankausko, vadinto Šiaulių miesto rankinio patriarchu, išdrįsau iš Kauno atvykti į Šiaulius treniruoti vyrų rankinio komandą ir žaisti joje, kur rankinis nebuvo populiarus, o ir Lietuvos rankinio bendruomenei beveik nežinomas. Per penkerius metus Šiaulių “Tauro” komandai pavyko ne tik tapti Lietuvos varžybų prizininkais ir jau pasivaržyti su Kauno “Granito” rankininkais, bet ir patekti į buvusios SSRS čempionato I lygos varžybas. Man dirbant Šiauliuose rankinis sparčiai populiarėjo, ten aš radau ir Raimondą Valucką, kuris tapo pasaulio čempionu.
Svarbi ir sporto vadybinė patirtis. Be to, 1981 m. aš jau buvau įgijęs ir municipalinio bei nacionalinio lygmens organizacinio darbo įgūdžių: tuose pačiuose Šiauliuose žaisdamas, treniruodamas dar buvau paskirtas ir Šiaulių m. sporto komiteto pirmininku, o Vilniuje pakvietė dirbti Respublikos sporto komiteto Sporto federacijų valdybos viršininku (buvau atsakingas už Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų rengimą ir dalyvavimą buvusios SSRS čempionatuose bei tarptautinėse varžybose). Gal dar ir tai, kad Vilniuje buvau pakviestas treniruoti ir vyrų rankinio komandą.
Iššūkis treniruoti elitinius rankininkus – gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Sprendimą treniruoti pajėgiausią Lietuvos vyrų rankinio komandą priėmiau kaip iššūkį. Buvau 34-erių metų drąsus ir nebijantis iššūkių, nes to meto “Granito” komandos žaidėjai jau buvo laimėję SSRS čempionato sidabro ir bronzos medalius, Valdemaras Novickis ir Raimondas Valuckas buvo SSRS rinktinės nariai, dar į SSRS rinktinę beldėsi Jonas Kaučikas ir Gediminas Mikulėnas. Tikėjau, kad “Granito” vyrai gali pasiekti sportinių rezultatų ir tarptautinėje arenoje.
1985 ir 1986 metais Jūsų vadovaujamas Kauno "Granitas" laimi sidabro ir bronzos medalius dalyvaudami nelabai mėgstamos minėti šalies (SSRS) čempionate, tačiau reikia pripažinti jog tuometinis čempionatas buvo vienas stipriausių Europoje, kas buvo raktas į sėkmę?
“Granito” žaidėjai buvo tarptautinio lygio elito rankininkai. Nors 1981 m. rugsėjo mėnesį tik man pradėjus treniruoti komandą – po ankstesniame sezone laimėtų SSRS čempionato sidabro medalių – “Granitas” naują sezoną pradėjo labai nesėkmingai, bet aš, pradėdamas treniruoti “Granitą”, vis dėlto vyrams pasakiau, kad mes kartu turime laimėti Europos taurę! Aš tikėjau „Granito“ vyrų potencinėmis galimybėmis. Jie – buvo tokie!
Darbas ir tikėjimas. „Augimas yra lėtas, bet kelias į pražūtį yra greitas“ – taip teigė Lucius Annaeus Seneca. Taip atsitiko ir „Granitui“. Visą 1981–1982 metų sporto sezoną niekaip nepavyko atgauti žaidimo kokybės, nors komandoje žaidė jau du 1982 m. pasaulio čempionai – V. Novickis ir R. Valuckas. Pirmąjį mūsų treniravimo sezoną 1982 m. teužėmėme 9 vietą, kai prieš metus granitiečiai su ankstesniais treneriais buvo laimėję sidabro medalius. Teko man su kolega Modestu Prakapu iškęsti rankinio bendruomenės ir sporto vadovų ne tik kritiką, bet ir atvirą nepasitikėjimą mūsų kompetencija.
Žaidėjų veiklos reglamentacija – optimalaus konflikto, – kaip varomosios jėgos veiksmingai veiklai formavimas. Po pirmojo sezono mes stipriai reglamentavome žaidėjų įsipareigojimus. Pradedant sezoną komandos kapitonu tapo Maskvos olimpinių žaidynių vicečempionas, pasaulio čempionas ir vicečempionas V. Novickis, kuris mums treneriams iškėlė abejones dėl tokių reikalavimų. Mes su kolega M. Prakapu galime dabar didžiuotis tokiais veiksmais, nes po keliolikos metų Europos taurės laimėtojai tie patys granitiečiai mums dar ir dabar tebedėkoja už tai, kad būtent reglamentuoti žaidėjų įsipareigojimai didžiąja dalimi ir lėmė sportinę sėkmę.
Žaidimo strategija ir profesionalus treniravimasis. Kitas, ir reikšmingiausias veiksnys, buvo žaidimo strategija ir treniravimo procesas. Mes siekėme įvaldyti aktyvią gynybą, kurios dėka būtų galima priversti varžovus klysti, ir po to greitomis kontratakomis pelnyti įvarčius. Tai pavyko pasiekti ne iš karto, tam reikėjo 3–4 metų, o puikiausiai pavyko 1987-aisiais metais – laimėtos Europos taurės metais. Ieškojome būdų išnaudoti žaidėjų privalumus (pavyzdžiui, Romas Dumbliauskas tik puldavo, o Eugenijus Miknius jį keisdavo ginantis). Žaidėjai treniravosi profesionaliai, po 8–10 kartų per savaitę. Per metus vien SSRS čempionatuose žaisdavo 32 rungtynes su įvairaus stiliaus ypatingai stipriomis komandomis. O dar ir žinybinės bei Lietuvos varžybos. Taip žaidėjai per metus žaidė per 70 rungtynių.
Geriausieji Lietuvos rankininkai – stipriausioje Lietuvos komandoje! Rengiantis 1983 m. SSRS tautų spartakiadai pasiekėme, kad 1982–1983 m. sporto sezone „Granito“ komandą papildytų geriausieji Lietuvos rankininkai. Taip tą sezoną prie „Granito“ prisijungė Šiaulių „Tauro“ komandoje žaidęs vartininkas Algis Mikučionis ir krašto žaidėjas Vytas Milašiūnas, o po spartakiados dar ir kitas šiaulietis Stasys Vasiliauskas. Komandą 1984 metais pastiprino iš Ukrainos Zaporožės atvykęs vartininkas Michailas Juzko.
Perspektyvių Lietuvos rankininkų centro įsteigimas ir „Granito“ keturių pakopų rankininkų rengimo sistema. Jau po pirmojo sezono ypatingai padedant rėmėjams – Kauno statybos trestui ir jo valdytojams a. a. Kęstučiui Grigaičiui ir vėliau Algimantui Nekrašiui, pavyko išspręsti visus iš Lietuvos regionų pakviestų penkiolikmečių rankininkų mokymosi, gyvenimo, treniravimo, maitinimo klausimus. Vėliau dar padedant Kauno namų statybos kombinatui ir jo direktoriui Antanui Butkui pavyko įkurti „Naglio“ komandą, kuri net dalyvavo SSRS čempionato I lygoje. Trečią pakopą sudarė dubleriai, kuriuos treniravo buvęs „Granito“ vartininkas ir kapitonas a. a. Bronius Geldauskas, o vėliau Jonas Mykolaitis, Juozas Ališauskas. Ketvirtoji meistriškumo grandis buvo 15–16 metų perspektyvūs rankininkai, kuriuos vėliau treniravo Albertas Mazeliauskas, Miglius Astrauskas. Buvo lanksčiai organizuojamas visų lygių rankininkų treniravimo procesas, kai be privalomų rytinių treniruočių, vakarinėse treniruotėse kai kurie jauni žaidėjai būdavo pakviečiami treniruotis su pagrindine „Granito“ komanda. Tampriai bendradarbiavo visų lygių treneriai nuolat aptardami jaunimo tobulėjimą ir kryptingo rengimo, kad patekus į „Granito“ pagrindinę komandą žaidėjai gebėtų žaisti pagal šios komandos strategiją. Tai davė vaisius: Europos taurės varžybose nuo ketvirtfinalio pagrindiniu priekiniu gynėju tapo Remigijus Cikanauskas, kai kurias rungtynes žaidė Arnoldas Čepulis, Laisvidas Jankevičius, Tautrimas Tautkevičius – visi jie būtent buvo parengti „Granito“ jaunimo rengimo centre. Reikėtų pažymėti dar ir tai, kad Lietuvos rinktinei, 1997 m. pasaulio čempionate užėmusiai 10 vietą ar 1998 m. Europos čempionate užėmusiai 9 vietą, atstovavo anksčiau ar vėliau prie „Granito“ prisijungę ir šiame klube išauginti vartininkai A. Savonis, E. Petkevičius, A. Vaškevičius, aikštės žaidėjai G. Bučys, K. Daugėla, G. Galkauskas, A. Frolovas, L. Jankevičius, V. Klimčiauskas, J. Marcinkevičius, R. Paužuolis, D. Rasikevičius, G. Savukynas, A. Stelmokas, G. Vilaniškis.
Jaunų žaidėjų rengimo sistemos tobulinimas ir ryšių su sporto mokyklos treneriais stiprinimas. Atitinkamo amžiaus sporto mokyklų varžybose buvo numatyta taikyti aktyvias gynybos sistemas, po rungtynių papildomai metami 7 m. baudiniai, kurį laiko tarpą buvo vertinamas ir atletinis parengtumas.
Klubas pradėjo organizuoti „Granito“ taurės varžybas penkioms amžiaus grupėms (nuo 11 iki 15 metų kiekvienai amžiaus grupei atskirai), kur buvo galima matyti jaunųjų rankininkų tobulėjimą, su treneriais aptarti kiekvieno pretendento į „Granitą“ tolesnio tobulėjimo kryptis.
Visos įvardintos priemonės skatino žaidėjų spartų meistriškumo tobulėjimą.
Kaip atrodo kelias iki tų istorinių medalių? (1985 ir 1986)
Trumpai: buvo sukurta “Granito” rankininkų rengimo sistema, o kokia ji – manau, kad atsakymas į šį klausimą atsispindi atsakymu į antrą klausimą. Bet reikėtų pažymėti, kad tam reikėjo laiko bei kantrybės. Rezultatai gerėjo palaipsniui SSRS čempionatuose užimtos vietos tokia seka: 9 vieta, po to 6 vieta, tada – 4 vieta ir tada jau 1985 m. sidabras bei 1986 m. – bronza.
Todėl palinkėčiau treneriams, žaidėjams, klubo vadovams parengti ilgalaikius strateginius planus, nuolat juos patikslinti ir nuoširdžiai dirbant kantriai laukti sportinių rezultatų. Jei strategija parengta ir pagrįsta darbais – anksčiau ar vėliau sportiniai rezultatai bus pasiekti.
1987 ateina didžiausia pergalė Lietuvos vyrų klubiniame rankinyje, laimima IHF taurė, pakeliui ir finale įveikiami vieni garsiausių klubų Europoje, kaip prisimenate tą žygį Europoje?
Nuolat prisimenu ir puikiausiai prisimenu visas 10 rungtynių, o ypač rungtynes su tuo metu buvusia labiausiai Europoje tituluojama Vokietijos “Gumersbacho” komanda. Kaune laimėjome net 10 įvarčių skirtumu 22:12, o Kelne, vokiečiams stipriai padedant teisėjams iš Čekoslovakijos (pralaimėjome 9 įvarčių skirtumu 17:26), vis dėlto nepavyko jiems mūsų įveikti: pusfinalio dviejų rungtynių mačą laimėjome 39:38.
Žinoma, ir finalo rungtynės su Madrido “Atletico” komanda. Vykstant pirmosioms rungtynėms į Madridą žiniasklaida užjautė mus, bet mes sakėme, kad vykstame laimėti. Rungtynes baigėme lygiosiomis 23:23. Kaune visi laukė “Granito” neabejotinos pergalės. Koją kišo žiniasklaida, kuri dar prieš antrąsias rungtynes, jau taurę įteikinėjo mums. Ypač trukdė ir sakyčiau net kiek išbalansavo žaidėjų psichinę būseną, kino žurnalo kūrėjai, kurie labai trukdė normaliai treniruotis. Mes juos išvarydavome, o jie vėl įsibraudavo ir filmuodami trukdė vyrams kryptingai rengtis rungtynėms. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai. Kaune nors mes visas rungtynes pirmavome, tačiau paskutiniąsias rungtynių minutes varžovai buvo stipriai įvarę mums baimės. Galiausiai rungtynės baigėsi lygiosiomis 18:18. Tai buvo pirmą kartą Europos taurių istorijoje, kai dvejos finalo rungtynės baigėsi lygiosiomis. Sėkmė šypsojosi mums, nes svetur buvome įmetę daugiau įvarčių.
Prisimenu ir išgyvenu labai džiugias, o kartu ir labai skaudžias kito sezono Europos taurės rungtynes, kur taip pat nukeliavome iki finalo. Taurės pirmojo etapo rungtynes teko vėl žaisti su “Gumersbach” komanda. Bėda ta, kad Lietuvoje neturėjome savos aikštės privalumo. Mat, dėl buvusios SSRS revoliucijos 70 metų jubiliejaus surengtos parodos Kauno sporto halėje, turėjome žaisti Vilniaus sporto rūmuose. Taigi – svetimoje aikštėje, kaip ir “Gumersbach” komanda. Vilniuje netikėtai didelėse sporto rūmų erdvėse labai jau klydome ir pirmąsias rungtynes laimėjome tik 4 įvarčių skirtumu 14:10. Bet… džiugu buvo tai, kad Vokietijoje antrąsias rungtynes su Gumersbacho komanda baigėme lygiosiomis – ir vėl 18:18!
Skaudus nusivylimas tas, kad nepavyko antrą kartą laimėti Europos taurės 1988 metais. Kaune finalo rungtynėse su Rumunijos Baia Mare “Minaur” komanda mes laimėjome tik 1 įvarčio skirtumu 21:20. Rumunijoje vyrai žaidė puikiai, pirmą kėlinį laimėjome 11:10. Negalėčiau sakyti, kad teisėjai teisėjavo tendencingai, bet mes 20 minučių iš 60-ties žaidėme mažuma, o po trečią kartą buvo pašalinti pagrindiniai gynėjai – komandos gynybos siena V. Novickis ir priekyje besigynęs R. Cikanauskas. Šias rungtynes pralaimėjome 20:23 ir finalo mačą 41:43.
Apie “Granito” Europos taurės kovas yra sukurtas kino žurnalas, kuris 1987 metais buvo demonstruojamas kino salėse prieš prasidedant kino seansams. Praėjus 20-čiai metų po Europos taurės laimėjimo granitiečių susitikimo proga – 2007 m. parengėme leidinuką “Kietas žaidimas”. Be to, 2017 metais – jau kito granitiečių susitikimo proga, “Granito” klubo vadybininko A. Mikučionio dėka prie Kauno sporto halės buvo atidengta lenta įamžinanti Kauno “Granito” komandą 1987 m. Europos taurės laimėtoją. Visa tai – suteikia ypatingą džiugesį.
Kokios buvo pagrindinės tuometinės komandos stiprybės Jūsų kaip trenerio akimis?
Sakyčiau, kad iš dalies jau tas stiprybes įvardijau atsakydamas į ankstesnius klausimus. Bet vis dėlto dar įvardinčiau ir tai:
Kokį rankinį žaidė tuometinis "Granitas"?
Žaidimo požymiai įvardinti atsakant į ankstesnį klausimą. Pridurčiau: dinamišką, šiuolaikišką.
Kokia buvo Jūsų treniravimo filosofija tuo metu ir kaip motyvuodavote savo žaidėjus?
Tai atsispindi ankstesniuose atsakymuose.
Mano žaidimo filosofija tokia:
Žaidėjų motyvaciją skatina treniravimo procesas. Jį valdyti mums padėjo mokslo grupė, kuri nuolat registruodavo žaidėjų parengtumo lygį ir nuovargio būseną, o mums treneriams reikėdavo tik gebėti tuo pasinaudoti planuojant Treniravimo procesą.
"Granitą" palikote 1994 metais, kokie skirtumai būtų tarp to į kurį atėjote ir iš kurio išėjote?
Žaidėjų sklaida Europoje. “Granitą” baigiau treniruoti 1993 metais po sezono. Skirtumą sudarė tai, kad 1981 metais nė vienas žaidėjas negalėjo išvykti į užsienį ir geriausieji šalies rankininkai atstovavo “Granitui”. O 1993 metais daugelis “Granito” žaidėjų jau žaidė užsienio klubuose. Be to, jau nepavykdavo geriausius šalies žaidėjus pakviesti atstovauti “Granitui”. Nors ir sunkiai, tačiau vis dar funkcionavo “Granito” klubo sukurta rankininkų rengimo sistema, todėl “Granito” žaidėjai buvo treniruojami kryptingai ir jų meistriškumas buvo geresnis nei kitų Lietuvos komandų.
Nors ir atsivėrė galimybė kasmet dalyvauti Europos taurės varžybose bei atstovauti šaliai Europos ir pasaulio čempionatuose, bet vis dėlto, netekus dalies geriausiųjų, – tarptautinėse Europos taurės varžybose buvo sudėtinga pasiekti svaresnių rezultatų.
Kalbant apie Jūsų kaip trenerio karjerą, jei atmintis neapgauna esate vienintelis lietuvis treniravęs užsienio rinktines, 1988 metais treniravote Urugvajaus vyrų ir moterų rinktines, gal galite trumpai papasakoti kaip atsidūrėte ten ir kokia buvo to patirtis?
Buvusios SSRS treneriai buvo paklausūs ir kviečiami treniruoti į užsienio šalis. Žymus Lietuvos rankinio treneris ir docentas a. a. Gintautas Stasiulevičius tuo metu treniravo Nepalo komandas.
Kaip mane parinko ir pasiuntė į Urugvajų – nežinau. Gal lėmė tai, kad man treniruojant “Granito” komanda jau buvo laimėjusi Europos taurę, laimėjo SSRS čempionatų sidabro ir bronzos medalius, SSRS tautų spartakiadoje mūsų su M. Prakapu treniruojama Lietuvos rinktinė laimėjo sidabro medalius, SSRS rinktinės nariais buvo granitiečiai V. Novickis, R. Valuckas, į rinktinę nuolat buvo kviečiamas ir J. Kaučikas, į SSRS jaunimo rinktinę buvo kviečiami R. Cikanauskas (kuris su SSRS jaunimo rinktine laimėjo pasaulio bronzos medalį), L. Jankevičius, A. Čepulis.
Patirtis. To meto Urugvajaus rankinio lygis buvo mėgėjiško lygio. Beveik du mėnesius dirbau nuo ryto iki vakaro. Dienos metu būdavo seminarai treneriams, teisėjams arba kūno kultūrą ir sportą studijuojantiems studentams. Vakarais treniruodavau Urugvajaus vyrų ir moterų rinktines, kurios rengėsi Pietų Amerikos čempionatui. Savaitgaliais vykdavau stebėti Urugvajaus čempionato rankinio rungtynių, kur stebėdavau rinktinės narius ir kitus žaidėjus, kurie galėtų pretenduoti atstovauti šalies rinktinei.
Urugvajaus sostinėje Montevideo buvo didelė lietuvių diaspora, tai kartais pavykdavo susitikti ir su lietuviais.
Treniravote Lietuvos vyrų rankinio rinktinę 2 kartus ir į pagrindinius čempionatus kartu su Lietuvos rinktine prasibrauti nepavyko, ko Jūsų manymu trūksta Lietuvos rinktinei jog žaidimas čempionatuose taptų reguliarus?
Lietuvos rinktinei turi atstovauti visi geriausieji žaidėjai. Taip nebuvo nė vieną etapą. Tik profesionaliai besitreniruojantys Lietuvos rankininkai gali būti pajėgūs varžytis su kitų šalių profesionalais rankininkais. Tuo metu jau Lietuvoje profesionalių komandų nebuvo.
Lietuvos rankinio plėtros ir rinktinės narių meistriškumo tobulinimo sistema:
Ko palinkėtumėte "Granitui" ateityje?
.
Primename, jog "Granitas-Kary"s gegužės 13 dieną 15 val. Alytuje susitiks su Alytaus Varsa-Stronglasas kovoje dėl pergalės mažajame finale ir 3 vietos LRL. Komandos žais serijoje iki dviejų pergalių. Antros varžybos bus žaidžiamos gegužės 17 dieną namuose. Palaikykite ir prisidėkite prie sėkmingos sezono pabaigos.
