Kauno „Granito” Legendos. Stasys Vasiliauskas – SSRS sporto meistras, legendinės 1987 m. (IHF) Europos taurės laimėtojas, 1983 m. SSRS tautų spartakiados sidabro laimėtojas, Sovietų Sąjungos čempionatuose 1985 m. sidabro ir 1986 m. bronzos laimėtojas žaisdamas su „Granito” komanda, SSRS I-os lygos trečios vietos laimėtojas su „Tauro” komanda, septynis kartus Lietuvos čempionas, šešis kartus Lietuvos rankinio taurės laimėtojas su „Tauro”, „Granito” ir „Naglio” komandomis, dešimt kartų Lietuvos veteranų rankinio čempionas ir Europos veteranų Austrijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Prancūzijoje ir Danijoje nugalėtojas. Galingas kairiojo krašto žaidėjas, 24-erius metus aikštelėje savo greitomis atakomis, o stipriais ir ypač „suktais” metimais baugindavo vartininkus.
Pradėkime nuo pradžios. Kaip rankinis atkeliavo į Jūsų gyvenimą?
Viskas prasidėjo Skaudvilėje (miestas Tauragės rajono savivaldybėje). Skaudvilėje lauko aikštelėje vykdavo rankinio varžybos, kurių žiūrėti sueidavo visa Skaudvilė. Būdavau ir aš ten. Mes, vaikai, norėjome lygiuotis į brolius Mažučius, K. Kareniauską, E. Liekį, V. Bičkų. Norėjome būti jų vietoje.
Dar pradinėje mokykloje, 1971 m., pradėjau lankyti rankinio treniruotes mažoje mokyklos salėje. Žinoma, Skaudvilėje negalėjo niekas kitas treniruoti – tik Marcelinas Zelba. O ir kitos sporto šakos Skaudvilėje nebuvo. Rankinio treniruočių beveik nepraleisdavau. Labai gerai atsimenu, jog visus namų ruošos darbus reikėdavo padaryti taip, kad spėčiau į treniruotę. Tėvukas pasakydavo, kad malkos būtų supjautos, mėšlas išmėžtas ar bulvės suneštos į rūsį. Darydavau tuos darbus, kartais padėdavo ir draugai, o po to aš jiems, nes visi norėjom spėti į treniruotes. Užtat mūsų fizinis parengimas susidėjo ne tik iš fizinio rengimo pratimų per treniruotes salėje, tačiau ir iš gyvenimo būdo: su šake tvarte, bulvių maišu ant nugaros, kirviu rankoje atmosuodavom malkas kapodami namie. O jau per treniruotes treneris Marcelinas davė kamuolį ir mokė taktikos. Laimėdavom prieš Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Druskininkų komandas. Nežinau kaip paaiškinti – tiesiog buvome stipresni už juos. Jau atstovaudami įvairių amžiaus grupių Skaudvilės, Šiaulių rinktinėms, tapome Lietuvos čempionais ir prizininkais.
Mokyklos baigimo metais, 1978 m., buvau pakviestas žaisti už Šiaulių „Tauro” komandą ir studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą. „Tauro” komanda tuo metu žaidė TSRS čempionate, tad meistriškumui augti vieta buvo gera, o ir skaudviliškių nemažai žaidė. Pakvietimas buvo ne bet koks, atvažiavo pakviesti prisijungti į pačio namus treneris Marcelinas drauge su Šiaulių televizoriaus gamyklos direktoriaus pavaduotoju Leonu Jankausku. Tos dienos niekad nepamiršiu. Vis dėlto, ilgą laiką dvejojau ar sutikti, tačiau vasarą sutiktas jau kelerius metus „Tauro” komandoje žaidęs skaudviliškis Zigmas Mažutis padėjo apsispręsti. Taip ir toliau tobulėjo mano rankinio karjera.
Dar mokinantis mokykloje, treneris Marcelinas man kalė į galvą, kad treniruočiausi, nes mano ateitis –Kauno „Granito” komandoje. Trenerio pranašystė išsipildė: po kelerių sėkmingų metų Šiaulių „Tauro” komandoje, persikėliau žaisti į Kauno „Granito” klubą. Kauno „Granite” žaidžiau beveik dešimtmetį, kurio dėka, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, atsirado galimybės žaisti ir užsienyje. 1991 m. išvykau žaisti į Daniją, o po kelerių metų pradėjau dirbti ir treniruoti įvairaus amžiaus grupių Danijos klubinio rankinio komandas bei rinktines.
Kokie prisiminai užplūsta iš laiko praleisto Kaune?
Laikas žaidžiant Kauno „Granite” buvo nepakartojamas, komanda buvo susižaidusi, vieninga, fiziška ir nepasiduodanti. Jau atvykstant į Kauną, „Granitas” buvo elitinė komanda, o kur dar visos iškovotos pergalės ten žaidžiant. Tačiau vis sau primenu, jei ne pirmasis treneris Marcelinas Zelba, tikrai nebūčiau pasiekęs tokių rankinio aukštumų.
Galbūt galite pasidalinti įsimintiniausiais rankinio karjeros momentais?
Maloniausios akimirkos, be abejo kai su Kauno „Granitu” laimėjome IHF taurę, atmintyje taip pat įstrigusi ir antroji vieta SSRS tautų spartakiadoje. Išskirtiniai pergalingi momentai mūsų rankinio istorijoje. Buvo unikalių ir įsimintinų momentų ir Danijoje, kai būnant žaidžiančiu treneriu pavyko „Mogeltonder” komandą per dvejus metus išvesti iš ketvirtos lygos į antrą.
Ko palinkėtumėt šių dienų „Granitui" ar sportininkams, norintiems pasiekti panašios sportinės sėkmės kaip Jūs?
Granitiečiams noriu palinketi daug treniruočių, stiprybės ir daug pergalių. Taip pat linkiu pateisinti tikrą „Granito” vardą.
