Kauno „Granito” Legendos. Valdas Jarukas. Daugiau nei dešimtmetį „Granite” žaidęs linijos žaidėjas bei paskutinius karjeros metus komandoje praleidęs kaip žaidžiantis treneris. Valdas paliko rankinio pėdsaką žaisdamas ir Lietuvos rankinio rinktinėje, ir žaisdamas „Granite” prisidėjo prie Lietuvos čempionų titulų, daugkartinių Baltijos lygos prizininkų ir pergalių įvairiuose tarptautiniuose rankinio turnyruose.
Ar galite pasidalinti savo rankinio karjeros keliu?
Karjerą pradėjau Molėtuose, dar būdamas mokykloje, 12-13 metų. Iki pat šiol prisimenu savo pirmąją treniruotę į kurią atsivedė klasiokas, kuris ir šiai dienai neturi nieko bendro su rankiniu. Pirmos treniruotės metu pataikiau kelis kartus į vartus – jaučiausi „kietai“. Pradžiai to ir užteko.
16 metų pakviestas LOSC (Lietuvos Olimpinis Sporto centras) atvykau žaisti į Kauną. Tuo metu ne tik treniravomės, bet ir gyvenome kartu. Galimai tai ir suvienijo visus komandos narius ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
Nuo 1998 m. žaidžiau Kauno „Granite”. Po daugiau nei dešimtmečio „Granite”, 2009-2010 m. sezono metu teko paragauti legionieriaus duonos, išvykau žaisti į Ispaniją.
Po to vėl grįžau į Lietuvą, kur padėjau „Granitui” tik jau ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip žaidžiantis treneris. Po kelių rankininko ir trenerio sezonų, 2013 m. tapau treneriu ir Kauno rajono sporto mokykloje. Nepavykus suderinti savo kaip žaidėjo treniruočių, treniravimo ir darbo, pabaigus 2015-2016 m. rankinio sezoną – teko baigti sportininko karjerą. Po dar kelerių metų nesuderinus darbo ir trenerio karjeros, teko atsisakyti ir treniravimo.
Žinoma, rankinio visiškai ir iki dabar neatsisakiau. Baigus profesionalaus rankininko karjerą savo malonumui pradėjome sportuoti ir varžytis tarpusavyje kartu su rankinio veteranais.
Kokie buvo įsimintiniausi momentai rankinio karjeroje?
Įsimintiniausi momentai, kai tekdavo susidurti aikštelėje su rankinio „grandais”, kurie žinomi visame pasaulyje, kaip K. Lazarov, D. Narcize, L. Nagy ir pan. Per televizorių žiūrint jie atrodo vienaip, o realybėje, kai pamatai aikštelėje prieš save, vaizdas pasikeičia. Taip pat įsiminė ir kiekviena akimirka atstovaujant tiek Lietuvos rinktinei, tiek „Granito” komandai tarptautiniuose turnyruose.
Per visą savo karjerą žaidėte kartu su keliomis Lietuvos rankinio legendomis. Kuris iš žaidėjų padarė didžiausią įtaką Jums kaip žaidėjui?
Tik atvykus į Kauną tuo metu teko ir turėjau garbės treniruotis su K. Daugėla, A. Vaškevičiumi, A. Stelmoka ir kitais. Didžiausią įspūdį paliko Kazys – toks atsidavęs žaidėjas, kad būdavo keista jį matyti aikštelėje ir už jos ribų. Atrodydavo visiškai skirtingi du asmenys – aikštelėje galėjo „gerklę perkąsti“, o rūbinėje – „širdį atiduoti“. Tuo metu, man būnant šešiolikmečiui, tai buvo didi garbė ir pasididžiavimas treniruotis su jais. Taip pat, daug rankinio ir gyvenimiškų pamokų išmokė.
Ar tiesa, jog pralaimėjimai ir nesėkmės atmintyje išlieka ilgiau nei pergalės? Ar yra pergalė ar pralaimėjimas, apie kurią/kurį vis dar pagalvojate iki šių dienų?
Žinoma, pralaimėjimai labiau įsimenami negu pergalės. Visada skaudu pralaimėti... Skaudžiausias pralaimėjimas buvo 2011-2012 metų finale, kadangi per savo karjerą niekada nebuvau pralošęs finale. Tais metais „Granitas” liko 2-oje vietoje. Pralaimėjome prieš Klaipėdos „Dragūno“ komandą.
Na, o pergalę – tai visada prisiminsiu 2007-2008 m. sezono finalą. Tą pačią dieną, kai žaidėme ir laimėjome paskutines finalo rungtynes prieš Vilniaus HC komandą, tą pačią akimirką man gimė ir sūnus.
Jeigu galėtumėt atsukti laiką atgal, ar kažką darytumėt kitaip rankinio karjeroje?
Nieko nekeisčiau nei gyvenime nei karjeroje.
Ar turite kokią linksmą istoriją su komandos draugais, kuri vis dar kelia šypseną ją prisiminus?
Įsimintiniausios istorijos yra ne iš pačios „rankinio aikštelės“, o tai, kas vykdavo už jos ribų. Manau kiekvienas turime ne vieną tokį prisiminimą, kurį visada linksma prisiminti, bet pasakoti ar viešinti kitiems būtų „nusikaltimas“ prieš buvusius komandos draugus. Tokie prisiminimai ir lieka tarp komandos draugų prisiminimų su šypsena lūpose.
Iš Jūsų perspektyvos, kaip pasikeitė rankinis kaip sportas per metus?
Dabar rankinis yra greitesnis, modernesnis, dinamiškesnis, tačiau dingo tas „vyriškumas“, kieta kova.
Ko palinkėtumėt dabartiniams Granitiečiams?
Drausmės, disciplinos, „matyti vienas kitą“ aikštelėje ir būti komanda ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
