Modernaus "Granito" bei Lietuvos rankinio istorija siejama su Valdemaru Novickiu. Pasiekimai kalba patys už save: 15 metų kaip žaidėjas, 25 metai kaip treneris. Per tą laiką pasiekimų skaičius įspūdingas, kaip žaidėjas - Olimpinis ir Pasaulio Čempionas, EHF taurės laimėtojas. Kaip treneris – 13 kartų Lietuvos Čempionas, 4 kartus Čempionų Lygos grupių etapas, 3 kartus Čempionų Lygos Top 16, IHF taurės ketvirtfinalis, su Lietuvos rinktine 9 vieta Europos Čempionate, 10 vieta Pasaulio Čempionate.
Interviu galėtų būti su labai daug klausimų, bet pabandykime akcentuoti Valdemaro ir "Granito" istoriją. Prisiminimais dalinosi Valdemaro Novickio žmona – Vita Novickienė.
Ką Jūsų manymu "Granitas" reiškė Valdemarui?
"Granitas" Valdemarui buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Savo rankininko karjerą jis pradėjo šiame klube ir liko jame iki pat savo gyvenimo pabaigos. Su šiuo klubu buvo susijęs ir visų mūsų šeimos narių gyvenimas. "Granitas" ir rankinis buvo mūsų gyvenimo kasdienybė.
Vienu metu Valdemaras buvo treneris, o Jūsų sūnus Valdas rungtyniavo "Granite", ar tai galima vadinti tam tikru svajonės išsipildymu, bent jau treneriui?
Tai, kad sūnus Valdas rungtyniavo "Granito" klube, Valdemarui tikrai teikė tam tikrą pasitenkinimą, tačiau treniruodamas Valdą, kėlė jam didesnius reikalavimus, negu kitiems žaidėjams. Nuolat turėjo pastabų , labai retai kada pagirdavo. Aš žinau, kad širdyje Valdemaras labai didžiavosi Valdu, džiaugėsi, kad šis nuėjo jo pėdomis.
Ką įvardintumėte kaip pagrindines trenerio savybes jog Valdemaro laikotarpiu "Granitas" sugebėjo ilgą laiką pasiekti gerų rezultatų tiek Europoje, tiek Lietuvoje?
"Granitas" treniruojamas Valdemaro pasiekė gerų rezultatų, tačiau tai kainavo daug sveikatos, pastangų. Varžyboms ir treniruotėms jis ruošdavosi kaip kariškis, pirma viską sužaisdavo teoriškai, išanalizuodavo visus variantus, o paskui patikrindavo per treniruotes, taisydavo, fiksuodavo, o tada varžybos .Tokia veikla užimdavo jo mintis namie, per atostogas, sakė naktį sapnuodavo varžybas, pats jas sužaisdavo, o tada eidavo pas komandą.
Valdemaras kaip treneris "Granite" išugdė daugumą garsiausių nepriklausomos Lietuvos rankininkų, kokį santykį palaikė su savo auklėtiniais?
Savo auklėtiniams Valdemaras buvo griežtas, labai reiklus, stengdavosi gauti maksimalų rezultatą. Jeigu jis savo auklėtinyje įžvelgdavo potencialą, tada spausdavo tol, kol atsiskleisdavo geriausios žaidėjo savybės ir rankininkas imdavo suprasti ką jis pats sugeba. Jauniems žaidėjams tai ne visuomet patikdavo. Aš manau, kad ne vienas kaltino jį nejautrumu, per dideliu griežtumu, piktinosi per dideliais krūviais. Tačiau Valdemaras, praėjęs pasaulinę rankinio mokyklą, žinojo, kad vien talento neužtenka. Kaip ir visur, norint gauti rezultatą, reikia įdėti daug sunkaus darbo, o ypač tokiame sporte kaip rankinis. Gal ne vienas žaidėjas jauname amžiuje nebuvo labai patenkintas Valdemaro darbo metodais, bet praėjus kažkiek metų, išvažiavus į užsienį ir uždirbant duoną iš rankinio, manau, kad žaidėjų požiūris pasikeitė.
Koks yra skirtumas tarp žaidėjų laimėjusių IHF taurę bei dabartinių rankininkų? Kur slypėjo Lietuvos rankinio sėkmės paskirtis?
Rankininkai visuomet yra rankininkai. Manau, kad didelio skirtumo nėra tarp laimėjusių IHF taurę ir dabartinių jaunuolių. Pasikeitė vertybės. Dabartiniai jauni žmonės labiau vertina sveikatą, gerbūvį, komfortą. Per daug nesureikšmina tikslo siekimo sporte. Dabartinis jaunimas turi aukštą savivertę. Visi supranta, kad yra asmenybės. Visos tos savybės ne visada padeda pasiekti didelių tikslų. Manau, kad norint uždegti šiuolaikinius rankininkus be stipraus fizinio pasirengimo reikia prieiti iki jų pasąmonės, tarsi užprogramuoti juos sportiniams pasiekimams.
Koks Jūsų įsimintiniausias epizodas iš Valdemaro laikų su "Granitu"?
Įsimintinų epizodų daug. Kiekvienas Lietuvos čempionato finalas ir pergalė buvo didžiulė šventė. Iki jos buvo einama visus metus, medaliai aplaistyti pasiaukojimu ir prakaitu. Įsimintinos yra stovyklos su "Granitu", kelionės į užsienį, turnyrai. Valdemaras nemėgo pralaimėti. Apie kiekviena laimėjimą sakydavo „pergalė yra pergalė“.
Kokie buvo skirtumai tarp Valdemaro žaidėjo, Valdemaro trenerio ir Valdemaro šeimoje – vyro, tėčio, senelio?
Valdemaras visada buvo lyderis. Aikštelėje jis užimdavo įžaidėjo poziciją, komandoje kapitono, o vėliau vyriausiojo trenerio, šeimoje – taip pat buvo autoritetas. Atsiradus anūkams, buvo mylintis senelis.
Kokį, jūsų manymu, savo gyvenimo pasiekimą (-us), sportinį ar šeimyninį, Valdemaras laikė sau svarbiausiu (-iais) (išskirtiniu (-iais))?
Valdemaras vertino savo sportinius pasiekimus kaip ir visi sportininkai. Tik pradėjęs savo sportinę karjerą, pasiekė gerų rezultatų su jaunimo rinktine, tapo jaunimo pasaulio čempionu. Po to buvo daug svarbių gyvenimo pergalių. O didžiausias jo pasiekimas, manau, kad olimpinis aukso medalis. Valdemaro gyvenime visuomet buvo planas ir tikslas. Žaidžiant rankinį ar dirbant treneriu, pirmiausia būdavo planuojama, o po to siekiama iškilusio tikslo. Labai gaila, kad pradėjo labai smarkiai šlubuoti sveikata. Liga buvo ta kliūtis, kuri sustabdė gyvenimą su jo planais.
Būdamas pats didžiulis autoritetas, ar Valdemaras turėjo autoritetų ar personažų (žmonių) kieno nuomonės jis įsiklausydavo?
Valdemaras vertino savo trenerius, patį pirmą trenerį Ratkevičių, taip pat Kontvainį, Skarbalių, Jevtušenką, Miranovičių. Jis žavėjosi garsiais rankininkais, visada žiūrėdavo svarbiausias Europos ir Pasaulio rankinio varžybas. Tai jam teikdavo didelį malonumą. Rankinis Valdemarui buvo GYVENIMAS.
Ko palinkėtumėte "Granitui" ateityje?
Nuo savęs "Granitui" linkiu išlikti, kovoti, siekti pergalių ir dominuoti Lietuvos rankinyje. Taip pat, kad nebūtų pamirštas "Granito" vardas Europoje.
.
Kauno "Granitas-Karys" jau rytoj, gegužės 17 dieną 19 val. namuose susitinka antroje mažojo finalo kovoje su Alytaus Varsa-Stronglasas klubu. Atvykite palaikyti ir padėti Granitiečiams pabaigti sezoną pergalingai!