Kauno rankinio klubas Granitas-Karys
Kauno „Granito“ Legendos. Valius Babarskas – per daugiau nei dešimtmetį trukusią karjerą V. Babarskas paliko gilų pėdsaką Lietuvos rankinio istorijoje: daugkartinis Lietuvos čempionas, Pabaltijo čempionas, SSRS rankinio čempionatų prizininkas, SSRS tarptautinės klasės sporto meistras, Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurės laimėtojas ir Lietuvos vyrų rankinio rinktinės narys.
Prisiminimais apie Valiaus karjerą ir šeimos rankinio „religiją“ dalinosi Valiaus Babarsko žmona – Aušra Babarskienė.
Ką Jūsų manymu „Granitas“ reiškė Valiui?
„Granitas“ Valiui buvo didelė dalis gyvenimo – tai jaunystė, draugai, darbas, geras laikas, pareiga. O kai paeiliui „Granite“ pradėjo rungtyniauti sūnūs, tai klubas įgavo dar didesnę prasmę. Ir natūraliai rankinis ir „Granitas“ užpildė labai didelę mūsų šeimos gyvenimo dalį.
Valiui tik prisiminus rankinio karjerą iškart buvo kalbama apie laiką „Granite“. Su komanda buvo be galo daug patirta ir laimėta. Žmonės su kuriais žaidė liko draugais gyvenimui.
Kaip susipažinote su V. Babarsku ir ar tuo metu jo gyvenimas jau buvo užpildytas rankiniu?
Pažįstami buvom labai seniai. Turėjom bendrų pažįstamų. O mūsų gyvenimo keliai susitiko galutinai tais metais, kai „Granitas“ laimėjo taurę. Darė labai didelį įspūdį ta Granitiečių vienybė, susikalbėjimas ir ne tik aikštelėj. Su komandos draugų šeimomis susitikdavom ir leisdavo laiką kartu. Net ir gyvendami užsienyje vieni kitus lankydavom.
O rankinis mūsų šeimai buvo nesvetimas niekada. Mano sesers vyras ir jo brolis irgi buvo rankininkai. Tai, kai tik buvo galimybė, lankiausi varžybose, stebėjau per televiziją. O kai gyvenime atsirado Valius, rankinis tapo šeimos „religija".
Ką, Jūsų manymu, reiškė IHF taurė Valiui? Kaip į tokią pergalę reagavo Jūsų šeima?
IHF taurė, žinant, kad tai didžiausias laimėjimas Lietuvos rankinio istorijoje, reiškė be galo daug. Būti tos istorijos dalimi buvo garbė. Jis didžiavosi ir dažnai apie tai pasakojo, kaip tai buvo sunku pasiekt šitą laimėjimą ir kiek pastangų prireikė. Kiek džiaugsmo laimėjimas suteikė.
Stebėjom išvykos varžybų transliacijas per televiziją, o namų varžybas pilnutėlėj sporto halėj Kaune. Tuo metu rankinis populiarumu nenusileisdavo kitom sporto šakom. Tai buvo nepamirštamos akimirkos.
Sekančiais metais pavyko būti finalinėse taurės varžybose Rumunijoje. Ten važiavom su didele kompanija palaikyti Granitiečius. Nors ir nepavyko antrą kartą taurės laimėti, bet pasiekti finalą irgi didelis pasiekimas.
Ar galite papasakoti apie V. Babarsko patirtį dirbant su Lietuvos rinktine?
Valius visada laukė to laiko ir tikėjosi, kada abu sūnūs kartu stovės rikiuotėj prie Lietuvos vėliavos ir kovos rinktinės sudėtyje. Pamenu tas varžybas, kai pirmą kartą į aikštelę išėjo Gerdas ir Povilas kartu. Mums tai labai daug reiškė. Nebuvo tokių rinktinės varžybų, kurių nestebėtumėm gyvai. Tai laikėm ne tik malonumu, bet tiesiog pareiga.
Kaip jūsų šeimai sekėsi persikraustymai ir Valiaus sportinė karjera užsienyje?
1988-ais metais į Vokietiją išvažiavom kartu su Kaučikų šeima. Tada buvom vieni pirmųjų sportininkų išvykusių iš Lietuvos į užsienį tęsti karjerą. Persikraustyti į Vokietiją buvo sunkus sprendimas nes turėjome Lietuvoje palikti šeimą, draugus, puikią komandą, darbą ir išvažiuoti į nežinią. Bet dėl ekonominės situacijos atsirado gera galimybė, tai ir pasinaudojom. Žinoma, pradžioje nebuvo lengva – nauja kalba, nauja kultūra, bet viskas išėjo į naudą.
Valiaus atstovaujama komanda kilo į aukštesnį lygį kelis metus iš eilės ir jis buvo jos lyderis. Geri rezultatai džiugino ir mus labai draugiškai priėmė: labai palaikė komandos draugai, treneriai. Valiui kurį laiką teko būti ir žaidžiančiu treneriu. Lengva nebuvo, bet buvom jauni – viskam užteko laiko ir jėgų.
Taip pat, mus daug kas atvykdavo aplankyti, bet visada turėjom tikslą grįžti į Lietuvą. Gyvenimas Vokietijoje suvedė su nuostabiais žmonėmis, kurie ir tolimesniam gyvenime liko labai gerais draugais. Santykiai su kuriais ir po daugelio metų labai šilti ir nuoširdūs.
Ką jūs galite pasakyti apie V. Babarsko požiūrį į sportą ir tai, kaip jis paskatino kitus savo šeimos narius dalyvauti rankinyje?
Valius buvo absoliutus sporto fanatikas. Sportas buvo didelė dalis Valiaus gyvenime ir ne tik rankinis, bet ir futbolas, krepšinis, F1 ir t.t. Žinoma, rankinis jam buvo aukščiau sporto. Jis praktiškai visą gyvenimą praleido kartu su rankiniu. Net nustojus žaisti, jis toliau sekė lietuvišką ir europinį rankinį. Sekė, kaip sekasi kitiems žaidėjams ir labai mėgo rankinį stebėti ir jį analizuoti. Žiūrėti besikeičiantį ir kitokį rankinį buvo visiškas jo hobis. Ir, žinoma, su laiku jis išleido sūnus žaisti šio sporto. „Granito“ komandos varžybas stebėdavo arba gyvai arba transliacijas. Sirgo už „Granitą“, kaip už „namų“ komandą.
Gyvendami Lietuvoje, kieme turėjome krepšinio aikštelę, vartus, kur Valius aktyviai leisdavo laiką kartu su vaikais ir draugais. Žaisti rankinį, futbolą ir krepšinį buvo didžiulis malonumas ir vaikų sportinio charakterio ugdymas. Kiekviena diena buvo aktyvi. Manau tai ir išugdė, kad visada reikia konkuruoti, visada stengtis nugalėti. Ir tai manau lydi sūnus iki dabar.
Kaip Jums sekėsi stebėti jog abu sūnūs, Gerdas ir Povilas, seka tėčio pėdomis ir žaidžia rankinį?
Tai yra be galo džiugu, nes mes su Valium galėjom toliau stebėti rankinį ir patirti šitas emocijas. Tik kai rungtyniauja sūnūs, kur kas sunkiau stebėti varžybas. Kai sekasi džiaugiesi, kai nesiseka – liūdi. Atrodo viską išgyveni kartu.
O kad vaikai taps sportininkais buvo aišku nuo mažų dienų. Buvo dar visai maži, kai paėmė kamuolį į rankas. Jie mėgo visus sportus, bet matant tėčio pavyzdį ir jo laimėjimus, vaikai nusprendė sekti tėčio pėdomis. Pirmos trenerės, Aušra ir Viktorija, taip pat labai prisidėjo, kad sūnūs pamiltų rankinį. Juos galima buvo nubausti pasakant, kad negalės eiti į treniruotę už kokią nors bausmę. O abi trenerės iki dabar nepamiršta savo auklėtinių, su kuriais tikrai lengva nebuvo. Motyvacijos rankiniui tikrai netrūko, nes rankinis mūsų namuose buvo labai dažna tema.
Ar Valius buvo tėtis-treneris ir pastoviai mokindavo sūnus rankinio išminties ar Jiems leido patiems daryti klaidas ir retkarčiais patardavo?
Jis jiems buvo viskas. Jis jiems buvo tėtis namuose, treneris rankinio aikštelėje. Leisdavo klysti, bet tas klaidas kartu aptardavo ir leisdavo patiems suprasti. Duodavo daug patarimų. Eidavo į kiekvienas varžybas ir stebėdavo kiekvieną jų žingsnį aikštelėje. O po kiekvienų varžybų aptardavo, kas buvo gerai ar blogai. Jis jiems davė labai daug patarimų ir padėjo tapti tokiais žaidėjais, kokie jie yra savo karjerose.
Treniruočių metu nieko nesakydavo ar netgi varžybų metu ramiai stebėdavo. Bet visada būdavo treniruočių ar varžybų aptarimas, dažniausiai važiuojant namo. Paklausdavo, kaip mano, kur buvo padarytos klaidos ar kur gerai buvo sužaista. Ir visada sulaukdavo patarimų, arba paskatinimų viena ar kita dalyką daryti geriau. Būdavo pastebimos smulkmenos, skatinimas tobulėti, stengtis būti geresniu negu kiti, arba Valius sakydavo: „kodėl jeigu kažkas tai gali padaryti, kodėl tu negalėtum“. Visada labai svarbus aspektas buvo mąstyti aikštelėje. Bandyti pergudrauti priešininką, kad ne viską reikia daryti jėga ar greičiu, bet ir galva. Tas manau labai pasidėjo prie jų tobulėjimo ir sporto supratimo.
Kokios užplūsta emocijos stebint dabartinę „Granito“ komandą, ko palinkėtumėt šiai komandai siekiant pergalingų sezonų?
Man neteko sutikti Granitiečių, kurių atsinešimas į „Granitą“ būtų atmestinis. Nuoširdus darbas visada duoda gerus rezultatus.
Smagu stebėti augančią komandą. Joje vyksta pokyčiai ir man sūnūs pastoviai apie tai pasakoja. Jie taip pat seka „Granito“ pasiekimus. Smagu, kad komanda dirba teisinga linkme ir eina į priekį ir tikėkimės, kad jie pasieks aukštų rezultatų.
Dar palinkėčiau, kad ir kas atsitiktų aikštelėje, bandyti nugalėti. Kad ir kiek tai kainuotų jėgų. Nes pergalės siekimas, suteikia begalinį pasitenkinimo jausmą ir išlieka atmintyje ilgam.
